Baltijos jūroje kartu su menkėmis plaukioja 50 mln. nesprogusių bombų, minų ir sviedinių su fosforu ar nervus paralyžiuojančiomis dujomis
Naras, Vokietijoje, Baltijos jūroje vykusių pratybų metu.
Didinti straipsnio tekstąMažinti straipsnio tekstą
Daugiau kaip 50 mln. sprogmenų, sviedinių, detonatorių ir bombų kasečių – toks Antrojo pasaulinio karo palikimas glūdi Šiaurės ir Baltijos jūrų dugne, o neretai išplaunamas ir į paplūdimius. Valdžios institucijos dažnai nusprendžia nejudinti karinės amunicijos ir tikisi, kad niekas nebus sužalotas, skelbia „Spiegel“.
Lorenzas Marquardtas Baltijos jūra plaukioja daugiau kaip 53 metus, tačiau 68-erių žvejys teigia jaučiantis nerimą, ypač kai išplaukia iš Šlėzvigo-Holšteino žemėje esančio Ekernfredės uosto į Danijos Bornholmo salą.
Kai tik jis pasiekia šalia salos esančius žūklės rajonus, jis žino – čia pat po vandeniu glūdi ir nematoma grėsmė. Menkes jis gaudo kaip tik ten, kur Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo paskandinta dešimtys tūkstančių sprogmenų ir artilerijos sviedinių.
Jūrų žemėlapiuose ties sprogmenų kapinynu yra pažymėta „užterštas plotas (ginkluotė)“ arba „užterštas plotas (cheminis ginklas)“ bei įspėjimas: „Inkaravimas ir žvejyba čia pavojinga“. Baltijos jūroje žvejojantys Vokietijos ir Danijos žvejai rizikuoja, mat geriausiomis dienomis į uostą grįžta plukdydami dešimtis tonų menkių. Pavienės žuvys sveria net po 10 kg. Priklausomai nuo rinkos kainos, geras laimikis jiems garantuoja 6–10 tūkst. eurų pajamas.
Po Antrojo pasaulinio karo traukdami tinklus žvejai ne kartą ištraukė ir surūdijusias talpas su cheminiu ginklu, kurio sudėtyje yra iprito.
Prieš daugybę metų L.Marquardtas kartu su menkėmis iš jūros ištraukė 500 kg bombą. Jam pasisekė, kad ji nesprogo. Išminuotojai Ekernferdės uoste žvejo radinį sunaikino.
Tačiau ne visuomet tokios istorijos baigiasi taip gerai. Po Antrojo pasaulinio karo traukdami tinklus žvejai ne kartą ištraukė ir surūdijusias talpas su cheminiu ginklu, kurio sudėtyje yra iprito. Jis itin stipriai nudegina odą, tai patyrė šimtai žvejų.
Praėjus kone septyniems dešimtmečiams nuo karo pabaigos, niekas rimtai neįvertino po vandeniu likusių sprogmenų pavojaus, sprogmenų, kurie iš Šiaurės ir Baltijos jūrų dugno neretai išvysta dienos šviesą. Ekspertai apskaičiavo, kad vien Vokietijos teritoriniuose vandenyse yra apie 1,5 mln. metrinių tonų paprastų ir cheminių ginklų. Nesprogusios bombos guli po vandeniu. Tarp jų yra ir milžiniško dydžio sprogmenų, sveriančių kelis šimtus kilogramų, rankinių granatų, šovinių, detonatorių, iš viso daugiau kaip 50 mln. atskirų vienetų. Niekas nežino, kokį pavojų jie iš tiesų kelia.
„Mums žinoma tik nedidelė dalis ginklais užterštų vandens rajonų“, – sako Jensas Sternheimas, Šiaurės ir Baltijos jūros komiteto „Ginklai jūroje“ vadovas. Anot jo, ginkluotės problema paaštrės vykdant projektus jūroje, pavyzdžiui, statant vėjo jėgainių parkus.
Slapti pavojai
Kai sąjungininkai nuginklavo pralaimėjusius vokiečius, jie nurodė, kad ginklai būtų pašalinti ir palaidoti jūroje. Prieš tai naciai patys savo šaudmenis skandino jūroje, mat bijojo, kad jiems priklausančios dujų saugyklos bus atakuojamos iš oro.
Palei Vokietijos pakrantę yra apie šimtas sprogmenų ir artilerijos sviedinių kapinynų. Apie 5 000 tonų sviedinių yra užpildyti tokiomis medžiagomis kaip fosgenas ir nervus paralyžiuojantis tabunas. Šie ginklai palaidoti sąsiauryje tarp Jutlandijos pusiasalio ir Danijos Funeno salos. Atlikus tyrimą sąrašą papildė teritorijos, kurios yra Vokietijos pakrantėse, šalia garsių kurortų.
Jei nesprogusi amunicija būtų išplauta į sausumą, sugauta žvejybos tinkluose ar sutrikdyta tiesiant vamzdynus, rengiantis vėjo jėgainių statyboms, tai gali sukelti grėsmę vietos gyventojams, poilsiautojams, žvejams ir ekskavatorininkams.
Pernai Emso upės žiotyse buvo aptiktos dvi jūrų minos, kurių sudėtyje buvo apie 300 kg sprogmenų. Šios minos buvo skirtos nuskandinti priešo laivus. Sprogmenys buvo detonuoti.
Pernai liepos mėnesį Šiaurės jūros Vangerogės saloje turistas aptiko vokišką torpedą, kuri taip pat buvo sunaikinta. Budrūs turėtų būti ir vaikštantys Elbės upės žiotyse.
Poilsiautojai negali būti tikri, ką ties jų kojomis gali išplauti jūros vanduo. Pernai liepą Vokietijos pietvakariuose esančio Badeno-Viurtembergo žemės paplūdimyje žaidė du berniukai, jie į tėvų vasarnamį parsinešė 1,5 kg luitą. Staiga jų rankos, marškinėliai, švarkeliai ir kelnės nusidažė oranžine spalva. Pasirodė, kad radinyje buvo medžiagos, kurią vokiečių karinis jūrų laivynas naudojo torpedoms, o ši degina odą. Radinį nešęs berniukas buvo sužalotas.
Pavojinga nesprogusi amunicija po vandeniu tūno svarbiausiuose laivybos maršrutuose. Kai 2011 metais ginklų valymo įgula pradėjo dirbti Baltijos jūros kurortiniame Travemiundės mieste, 20 metrų gylyje, vandens kelyje, kuriuo į Skandinaviją ar Baltijos šalis plaukioja didžiuliai keltai, aptiktos šešios kovinės galvutės iš aviacinių sprogmenų V1. Nesprogusios amunicijos yra ties Riugeno, Uzedomo salomis, ties Flensburgo fiordais ir kitose vietovėse.
Bijoma nelaimių
„Mes kalbame ne apie žemės riešutus, o apie cheminių medžiagų kokteilį mūsų vandenyse“, – teigia aplinkosaugininkas.
Kaip rašo „Spiegel“, Vokietijos valdžia į pavojingą Antrojo pasaulinio karo palikimą dėmesio nekreipė dešimtmečius. Galų gale daug pastangų įdėjo Vokietijos vyriausybės agentūra, o ypač jūrų biologas ir aplinkosaugos konsultantas Stefanas Nehringas. 2008 metais jis aptiko vieną didžiausių ginkluotės kapinynų. Ieškodamas informacijos, Koblenco federaliniuose archyvuose ir pietvakarių Freiburgo kariniuose archyvuose jis praleido kelerius metus.
Atlikdamas tyrimą, Londone jis aptiko konkrečių įrodymų, apie aplinkai įvykdytus žiaurius nusikaltimus. Paaiškėjo, kad 1949 metų rugsėjį britų kariuomenės administracija įsakė vokiečiams Šiaurės jūroje, apie 4 km nuo Helgolando salų, palaidoti 6 000 artilerijos sviedinių. Jie buvo pripildyti nervus paralyžiuojančio tabuno.
„Iki tol, kol dr. Nehringas pateikė ataskaitas iš britų nacionalinio archyvo, Vokietijos valdžios institucijos šios informacijos nežinojo“, – pabrėžė Šlėzvigo-Holšteino žemės valdžia. Užterštoje teritorijoje 2010 metais buvo net numatytos vokiečių karinės pratybos.
Manoma, kad artilerijos sviediniai jūros dugne liks, kol visiškai suirs. Tokias rekomendacijas pateikė Vokietijos federalinė jūrų ir hidrografijos agentūra ir Tarptautinė Helsinkio komisija, kuri yra atsakinga už aplinkos apsaugą Baltijos jūroje. Rekomendacijoje nurodoma, kad laivybai realaus pavojaus nėra, o aplinkai galima žala itin ribota.
Jūrų biologas S.Nehringas su tuo nesutinka: „Mes kalbame ne apie žemės riešutus, o apie cheminių medžiagų kokteilį mūsų vandenyse." Jis nori, kad ties Helgolando pakrante būtų apribota žvejyba. Biologo teigimu, net Šlėzvigo-Holšteino žemės sostinės Kylio vidaus reikalų ministerija prieš kelerius metus pripažino, kad paskandinti artilerijos sviediniai, užpildyti tabunu, yra „labai pavojingi objektai, ypač žvejams – metant inkarą ir atliekant gelbėjimo operacijas".
Valdžios institucijos yra labiau susirūpinusios sausumoje esančia nesprogusia amunicija. Kai kurių kurortų atstovai deda dideles pastangas, kad sumažintų galimą nelaimių riziką poilsiautojams. Nuo Šv.Velykų iki rudens sprogmenis šalinančios KMB bendrovės atstovai kas dvi savaites keliauja į Vangerogę ir su sprogmenų paieškos detektoriais vaikštinėja palei pakrantę. 3,7 km ruože jau dešimtmečius randama sprogmenų.
Vien pernai KMB komanda aptiko 90 artilerinių sviedinių, dauguma jų nedideli, 16 detonatorių, torpedos galvutę ir įvairios smulkios amunicijos.
Pavojus poilsiautojams
ir Šventojoje vykdant uosto valymą buvo aptikta dešimtys minų.
Grėsmingas karo palikimas grasina gražiausioms Baltijos jūros pakrantėms. Pavyzdžiui, antrai pagal dydį Vokietijoje Riugeno salai. Tai galėtų būti idiliška pajūrio vieta, jei ne incidentai su fosforu. 1943 metais britai sužinojo, kad Vokietijos Uzedomo saloje, nedideliame Pėnemiundės pakrantės kaimelyje naciai konstruoja raketą. V2 buvo sukurta vadovaujant inžinieriui ir mokslininkui Wernheriui von Braunui.
1943 metų rugpjūčio 17 dienos naktį 596 Karališkųjų oro pajėgų bombonešiai numetė čia dešimtis tūkstančių bombų. Apie 40 proc. jų nukrito į jūrą, į rytus nuo Pėnemiundės. Dalis šių bombų buvo pripildytos fosforo.
Nesvarbu, ar tai nutiko 1943 metais, kuomet bombos sprogo nuo sąlyčio su žeme, ar vėlesniais dešimtmečiais, kuomet susprogo dėl korozijos, iš metalinių įrenginių nutekėjo daug fosforo. Jis nusėdo ant jūros dugno, o per audras pasiekė krantą. Jis gali tapti pražūtingu dešimtims gintaro ieškotojų, savaitgaliais vaikštančių tarp Pėnemiundės ir Cinovico. Net ekspertai iš pirmo žvilgsnio negali gintaro atskirti nuo fosforo gabalėlių.
Vietoj gintaro – fosforas
Turistai atsargiai susižeria gabalėlius į kišenes, manydami, kad aptiko gintarą. Jei fosforo gabaliukai sušyla nuo 20 iki 30 laipsnių, jie gali savaime užsidegti, skleisdami sproginėjančią liepsną, kurios karštis siekia 1 300 laipsnių. Fosforas yra itin toksiškas ir tiesiog jį palietus gali sutrikti organų veikla.
Uzedomo salos šiaurinės dalies administratorė Kersin Teske stengiasi nuraminti regiono lankytojus, jog fosforo keliama rizika labai nedidelė. Ji pažymi, kad per metus užfiksuojamas vienas du incidentai. Nuo 1990 metų iš viso pranešta apie 12 tokių atvejų. Moteris pasakojo ir pati mėgstanti paplūdimyje ieškoti gintaro.
Jūrų biologas S.Nehringas rekomenduoja uždrausti paplūdimyje rinkti gintarą, kol lieka neaišku, kiek dar fosforo gali pasiekti krantą. Meklenburgo – Vakarų Pomeranijos žemės vidaus reikalų ministerija teigia, kad toks draudimas neįmanomas, nes sunku sukontroliuoti, kaip jo laikomasi. „Kaip mes atskirsime neteisėtą gintaro rinkėją ir turintį teisę rinkti kriaukles ir akmenukus?“, – klausė viena pareigūnė.
Vienas būdų žmones apsaugoti yra gintaro rinkėjus gelbėjimo stotyse aprūpinti metalinėmis dėžutėmis. Jos sumažintų tiesioginę fosforo riziką žmogui. Kadangi vietiniai ir turistai talpas naudoja retai, nelaimingi atsitikimai, tikėtina, bus užfiksuojami ir ateityje. Vienas tokių užfiksuotas prieš metus. Dvi turistės, atvykusios iš Saksonijos, tapo užsiliepsnojusio fosforo aukomis. Viena patyrė antro, kita – trečio laipsnio nudegimus.
